Kaip mes žaidėme revoliuciją (2011 m.)
Trukmė: 67 min.
Režisierė:
Giedrė Žickytė
Operatoriai:
Audrius Kemežys, Eitvydas Doškus
Prodiuserė:
Dagnė Vildžiūnaitė
Muzika:
Viktoras Diawara
François Rabelais laikais žmonės žinojo, jog karnavalai griauna įprastą tvarką. Michailo Gorbačiovo laikais jiems tapo aišku, kad karnavalai sugriauna imperijas. Filmas pasakoja istoriją apie pokštą, įvykusį devintojo dešimtmečio viduryje, kai Lietuvoje dar nebuvo jokių atgimimo ženklų, o naujametinio Kauno jaunųjų architektų karnavalo metu juokais susikūrė roko grupė ,,Antis“. Cirką primenantis įspūdingas grimas ir rekvizitai, stilizuoti pasirodymai, kandūs ir aštrūs tekstai kūrė agresyvią sovietinio gyvenimo karikatūrą. Greitai ir net patiems grupės nariams netikėtai „Antis“ tapo ryškiausia Dainuojančios Revoliucijos vėliavneše ir masiniu reiškiniu, įtraukusiu tūkstančius pasekėjų. Tai istorija apie mažą šalį, ypatingą jos laikotarpį ir žmones, kurie, nepaisant pavojaus, iškovojo savo Nepriklausomybę su šypsena veide ir daina lūpose.
„Prieš 20 metų įvykusios Dainuojančios Revoliucijos euforija ir svaigulys giliai įsirėžė mano atmintyje, panašiai kaip prisiminimai apie pirmąją meilę. „Anties“ veikėjų karta – tai mano tėvų, irgi architektų, karta, todėl man ši aplinka gerai pažįstama. Augau matydama tuos žmones ir karnavalus, jų bendruomeniškumo dvasią, savo individualaus pasaulio paieškas absurdiškoje sovietinėje tikrovėje ir tiesiogiai patyriau ne tik greitą perėjimą iš vienos istorinės formacijos į kitą, bet ir vidinę transformaciją pačioje kartoje bei naują realybę,“ – sako režisierė Giedrė Žickytė.
Kažkas atsitiko (1986 m.)
Režisierius ir scenaristas: Artūras Pozdniakovas
Operatoriai: Algimanta Mikutėnas, Viktoras Radzevičius
Trukmė: 67min.
Lietuvos kino studija
Kažkas atsitiko –1986 metais sukurtas muzikinisfilmas, kuriame specialiai nufilmuoti trijų grupių vaizdo klipai:Vytauto Kernagio su „Artele“, „Foje“, „Anties“.1996 m. filmąVHS formatu perleido „Bomba Records“.
Algirdas Kaušpėdas prisimena: „Tai režisieriaus Artūro Pozniakovo ir dailininko Galiaus Kličiaus darbas, kuriuo norėta parodyti Lietuvai, kad mes turime naują ir savitą muzikinę kultūrą. Filmas buvo toks populiarus, kad visos kino kopijos buvo sunešiotos į skutus“ Visos „Foje“ ir dalis „Anties“ dainų nufilmuotos fonograminiame koncerte Vilniaus Kalnų parke, surengtame specialiai filmui. Į filmavimą pakvietus vilniečius, neplanuotai susirinko tūkstantinė minia.Andrius Mamontovas buvo kelioms dienoms paleistas iš armijos, kad dalyvautų šiame filme. Ta proga „Foje“ su iš „Anties“ vienam vakarui pavogtais būgnais įrašė dainą „Keistuolis”.
Šio filmo dailininkai sukūrė „Anties“postmodernistinį sceninį įvaizdį, kurį grupė naudoja iki šiol.
Kūriniai:
Pirma dalis – „Žaidimai“
1. Artelė – „Kaip gražu miške“
2. Artelė – „Santechnikas iš Ukmergės“
Antra dalis – „Šventės“
1. Foje – „Distancija“
2. Foje – „Laužo šviesa“
3. Antis – „Klasėj mane kalbino“
4. Antis – „Kažkas atsitiko“
Trečia dalis – „Sapnai“
1. Antis – „Alio, alio!“
2. Antis – „Zombiai“
3. Antis – „Ko tu stovi?“
4. Antis – „Lietaus melodija“
Lietuva – tai jėga
Autorius: Nėrijus Pačiūra - Atsuktuvas
Filmo trukmė: 67 min.
Dokumentiniame filme pasakojama kaip nuo 1983-tųjų iki 1992-ųjų metų gyveno Lietuvos jaunimas, mėgstantis alternatyvų roką. Tai buvo rizikingos politikos ir kovos už teisę būti savimi laikai. Prisimenami istoriniai mitingai, roko festivaliai, antisovietinės dainos ir KGB persekiojimas. Dokumentinis muzikinis filmas „Lietuva - tai jėga“ – tai lemtingi Sąjūdžio laikai roko muzikantų akimis ir daugiau nei valanda svaiginančio laisvės troškimo!
Filmo treileris: https://youtu.be/IPfc0K78sVA
Avangardinis Lietuvos kinas
Trukmė: 90 min.
Retrospektyvinė programa apžvelgia praėjusio amžiaus 8-9 dešimtmečių kurtą nekomercinį kiną, kurį šiuolaikiniai menotyrininkai įvardiją kaip kino avangardą. Pažvelgsime, ką tuo metu kūrė šiauliečiai, prisiminsime „kitokio kino“ grandą Artūrą Barysą*. Nupūsime dulkes nuo keisto ir nesisteminio kino.
*Artūras Barysas „Baras“ (1954 m.gegužės 10 d.Panevėžyje –2005 m.sausio 28 d.Vilniuje) – kino menininkas, aktorius, režisierius, avangardinės muzikos grupės „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ vokalistas. Menotyrininkai Artūrą Barysą įvardina, kaip vieną ryškiausių Lietuvos avangardinio kino atstovų, lietuviškojo videomeno pradininką. Didelis šio autoriaus indėlis į neprofesionalaus kino meno vystymąsi mūsų šalyje.
Artūras Barysas yraRoberto Kundroto irAlgimanto Lyvos romano „Pasviręs pasaulis“ (1995) vieno personažo – Mago – provaizdis. Apie A. Barysą sukurtas filmas „Baras“ (rež.Giedrė Žičkytė), 2012 metais Gediminas Kajėnas apie A.Barysą parašė knygą „Pasaulis pagal Barą“. Daugiau apie A. Barysą čia: http://kauno.diena.lt/naujienos/miesto-pulsas/vilniaus-avangardo-
tevas-baras-284698
Šiek tiek video: https://www.youtube.com/channel/UC6VcFgD6ALVzO7AXh0whdXQ
Henriko Gulbino ir Egidijaus Aleksandravičiaus filmų peržiūra
Trukmė: 90 min.
Bus rodomi dokumentiniai filmai „Raudonoji cerro“ ir „Patagonijos atmintys“, pasakojantys apie lietuvių diasporos pėdsakus tolimajame Pietų Amerikos žemyne.
Filmus parengė videomenininkas Henrikas Gulbinas ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos instituto vadovas, profesorius Egidijus Aleksandravičius, kurie per pastaruosius penkerius metus surengė dvi ekspedicijas Brazilijoje ir Argentinoje, tyrinėdami ir filmuodami lietuvių gyvenimą šiuose kraštuose. Filmų peržiūroje dalyvaus ir diskutuos prof. E. Aleksandravičius, H. Gulbinas, Lietuvos ir JAV visuomenės veikėjas Raimundas Mieželis ir atlikėjas Jurgis Didžiulis.
Prof. E. Aleksandravičius atkreipė dėmesį, jog dabartinis lietuvių išsisklaidymas po pasaulį jau keliolika metų „krečia išdaigas“ lietuvių tapatybei. Svarbiausias tautinio pasakojimo herojus po senovei yra ant Nemuno krantų per amžius tykiai gyvenanti etnolingvistinė, valstietiška, sėsli bendruomenė, kuri turi ir atskilusias išeivijos šakas – be didesnės reikšmės ir istorinio vaidmens.
„O jei pažvelgtume kitokiomis akimis ir imtume pastebėti, kad jau šimtmečius esame (kaip ir dauguma kitų istorinių tautų) keliavę, kariavę, migravę, apsigyvenę keliuose kontinentuose? Gal pasaulis taps savesnis, o tautinė tapatybė nebus taip stipriai pririšta prie trijų milijonų? Gal kas nors pasakys: mūsų šiame pasaulyje yra šeši milijonai, tik reikia gebėti atpažinti, prisiminti ir siekti angliškai, ispaniškai, portugališkai, vokiškai šnekančiuosius lietuvius priimti kaip savuosius. Juk tam tikra prasme, kaip tauta esame vienos atminties bendruomenė“, – knygoje „Pokalbiai lietuvių pasaulio pakraštyje: Brazilija“ teigė istorikas.